Klastūnyno stalas

Tai, kad Liuckė kiek pakelė jai nuotaiką išgaravo vos tik tas įkyrus vyriškis prilipo prie jos.
- Gal nepastebėjot dėl to, kad jūsų akys užpiltos alkoholiu? - pasakė ir toliu nežiūrėdama į jį gėrė kavą. Pabaigusi pastatė puodelį ant stalo ir dvejoj ar vertėtų prisipilti jau trečią puodelį. Vis dėl to, galvos skausmai nesibaigė, todėl įsipylė dar ir trečią puodelį kavos. Greitai gėrė kavą, mat ši jaus spėjo ataušti.

- Gali būti... - Hyuk susimąstė, kad vis dažniau geria be priežasties... Koks jis silpnavalis liurbis. - Atleisk, jei pasirodžiau hm... Kaip koks priekabiautojas... Man būna taip kai išgeriu..O, Klastūnyno stalas, kokia nostalgija.. - jis pažvelgė į stalą galvodamas apie savo school days Hogvartse ir prisiminė šiurpų įvykį su grifais tada jį vos pastebimai, bet nukratė šiurpas. - Ar galėtum papasakoti kaip laikosi Klastūnyno mokiniai?

Keistai nužvelgė mokytoją.
- Atsiprašau, bet ar ne geriausia išeitis dabar būtų išsiblaivyti? - pasako ir mandagia forma bando jo atsikratyti. Nors žinoma, jis jau geriau kalba nei pačioje pradžioje. Nusprendusi, kad kiek per šiurkščiai elgiasi, nusprendė, kad reikėtų bent jau pasakyti, kad dabar ji nenuotaikoje.
- Atsiprašau, bet aš tikrai nenusiteikusi šiandien kalbėtis, - pasako ir pajutusi, kad jos skrandis ima urgzti susiranda maisto ir ima vakarieniauti.

- Gerai.. Bet tu juk man papasakosi kitą dieną? - Hyuk dar kartą su begaliniu ilgesiu nužvelgė stalą ir atsistojęs nuėjo.

Nulydėjo profesoriu piktu žvilgsniu. Atsisuko į Brianna. Rodos jis jos beveik negirdėjo. Ką ji tenai sakė prieš tai. Nes visą dėmesį buvo sutelkęs į Hwan. Rodos būtu galėjęs jį padegti žvilgsniu... Bet deja... To kvėšo nebeliko. Švelniai pažvelgė į Brianna.
- Aš pasikeisiu, aš tikrai pasikeisiu, tik grįžk, nebedarysiu nieko blogo tau, tik gerą, - toliau švelniai kalbėjo. Kalbės tol kol Brianna sutiks. O jeigu ne... Na teks nakvoti prie perfektų kambario durų. O... Jam tikrai praverstu teleportacija...

Pabaigusi vakarienę įsipila dar ir ketvirtą puodelį kavos, bet taip ir nepradeda jo gerti sudvejojusi ar tai nesukels dar didesnio galvos skausmo. Nepatenkinta nužvelgia mokytoją. Kažkoks keistuolis jis jai pasirodė.
- Ką turi omeny sakydamas tą 'blogą ir gerą'? - sudvejoja, nes kažkaip dažniausiai būna, kad ji supranta neteisingai. O ypač jeigu kalbama apie Liuckę.

- Atnešiu tau valgyti, rūpinsiuos kad niekas tavęs neliestu, padėsiu tau daryti namų darbus, - pradėjo vardinti Liuciferis. Aha... Jam galvoj... Nelabai gerai. Vis gi jeigu būtu dabar sveikas to nesiūlytu Briannai. Bet... Jis ir su savo senuoju protu ją mylėtu, o gal nekęstu?

Pirštų galiukais masažuoja smilkinius ir stipriai užmerkusi akis, bando išvyti mintis apie nepakeliamą galvos skausmą. Atsimerkusi meta žvilgsnį į nepradėtą gerti puodelį kavos, nusprendžia ,kad taip jo ir nepradės.
-Aš ir pati galiu tuo pasirūpinti,- pavarto akis ir vėl stipriai užsimerkia. Dabar jai mažiausiai rūpi neaiški Liuckės siūloma pagalba.

- Tai grįši? - paklausė viltingai į ją žiūrėdamas.

Liuciferis atsiduso. Nervino jį toks flegmavimas. Nenori kalbėt, tai tegul nekalba. Susidegina. Griežė vaikinas dantį. Labai griežė. Kaukštelėjo dantimis. Jo švelnumas iškart išgaravo. Pakilo nuo suolo ir išėjo.

Bri buvo visai neįdomu ar Liuckė griežia dantimis ar ne. Sedėjo sau toliau parūgusia nuotaika ir laukė nežinia ko.

Vis dar baisiai skaudant galvai nulingavo link išėjimo.

Priėjo prie Klastunyno stalo. Atsisėdo. Ant stalo jau buvo priruošta įvairiausių valgių ir dar visokių dalykų.
Ėmė ir dėjosi į lėkštes bet ką. Svarbiausiai buvo tik pavalgyti. nelabai suprato ir ką valgo. Valgė ir tiek. buvo susinervinęs ir piktas. kai pavalgė ,,Netyčia'' po stalu sudaužė lėkštę. išėjo.

Atėjusi atsisėdo prie stalo ir savo bateliais užkabino šukes. 'ir vėl kokiam psichui iš mano koledžo neatlaikė nervai. Atrodo tūrėtų būti normalūs, bet tiesiog savo vietą ant šitos žemės žinantys ir ją ginantys žmonės. Bet vietoj to gaunam pulką psichų kurie daužo lėkštes. Graudu' - pagalvojo ir gūžtelėjusi pečiais prisikrovę lėkštę maisto. Ėmė vakarieniauti.

Atėjo ir atsisėdo šalia Briannos.
-Gavau dar išgert ir tuo pačiu sutikau tavo Liuciferį,-tarė Dži

- Iš kur gavai? - Pasidomėjo valgydama sumuštinį.
- Jis ne mano Liuciferis, - pasakė ir atsigėrė sulčių.

- Iš kur gavai? - Pasidomėjo valgydama sumuštinį.
- Jis ne mano Liuciferis, - pasakė ir atsigėrė sulčių.

-Paprašiau Hwan ir davė,-gūžtelėjo Dži. Išgirdusi kad Liuciferis ne jos tik juokingai pavartė akis. "Kaip tavim tikiu"
-Nesvarbu,-tarė gurkšnodama kraują.

- Na ir mokytojas. Bet nesiskundžiu, - nusijuokė.
- Žinai, jis man pasakė, kad jis nusižudys... Gerai, aš jo nemėgstu, bet visvien jaučiuosi kažkuo kalta už tai, - keistą jausmą buvo sunkoka apibūdinti. Bri ne kiekvieną dieną jaučiasi dėl ko nors atsakinga. atsikando sumuštinio.

Dži akys iškart susiaurėjo per pus:
-Nemanai kad jis tiesiog nori kad jaustumeisi kalta? Manai tas savanaudis pasipūtėlis galėtų nusižudyt? Na suprantu ką nors kitą užmuštų lengvai bet žalot save nemanau... -papurtė galvą Džiovita -Na bet tu daryk kaip nori. Aš jo nekenčiu ir panašiai, bet jei nori gali tiesiog švelniau su juo elgtis,-gūžtelėjo.

- Jis pats pasidarys savo kaukolę, - papurtė galvą. Nemėgo Liuckės, jis jai buvo kažkoks atstumiantis vienišius forever. Bet kai kalba pasuko link nusižudymo... - Žinai, jis pakankamai trenktas, todėl niekada gyvenime negali nuspėt ką jis padarys, - sumumėjo pabaigusi sumuštinį.

-Gal tai paveldima psichikos liga,-gūžtelėjo Dži. Kažkaip dėl Liuciferio ji stengėsi nesukt sau galvos. Ne jos problemos.

-Gerai, pamirškim jį,- atsidususi įsipylė kavos. Galvojo apie kažką žiūrėdama į tolį.

-Man reikia prasiblaškyt, noriu atostogų,-sumurmėjo Dži.